„Nuo didelio nuovargio, nuo karšto oro ir nuo stiklo degtinės, išgertos laive, mane suėmė miegas. Išsitiesęs ant nedidelės ir labai minkštos žolės užmigau taip kietai, kaip niekuomet nebuvau miegojęs. Miegojau gal apie devynias valandas, nes atbudęs supratau, kad visai šviesu. Norėjau atsikelti, bet negalėjau pasijudinti“, – taip Jonathano Swifto Guliveris pradeda savo pasakojimą apie patekimą į Liliputų šalį ir pažintį su mažaisiais žmogeliukais.
Pripažinkime, ne itin maloni viešnagės pradžia, tačiau kaip kitaip galėjo elgtis liliputai, išvydę tokį gigantą? Aišku, tik imtis atsargumo priemonių ir jį surišti, nes niekada nežinai, ar į krantą išsilaipins koks geraširdis milžinas Guliveris, ar koks pikto linkintis niekšas.
Demokratiniai režimai, pasitelkę stabdžių bei atsvarų sistemą, vadovaujasi liliputų išmintimi. Stiprųjį, turintįjį galią, dera apriboti, suvaldyti, kad šis, neduokdie, nepridarytų didelės žalos. Tik tam pasitelkiamos ne virvės, o Konstitucija, valdžių atskyrimas, išrinktus tautos astovus įpareigojanti priesaika ir pan.
Į visa tai antradienį spjovė tie Seimo nariai, kurie už ausų ištraukė Konstituciją šiurkščiai pažeidusį Mindaugą Bastį. Taip tas 21 Seimo narys, pasisakęs prieš mandato panaikinimą M. Basčiui, nusivalė savo purvinas kojas į Konstituciją, Konstitucinį Teismą, Seimo nario priesaiką, rinkėjus. Tą jie padarė kartu su 24 susilaikiusiais Seimo nariais ir net 11 tų, kurie nesugebėjo tinkamai užpildyti biuletenio. Kai kas jau spėjo priminti, kad tai nėra pirmas toks atvejis, juk kažkada nuo mandato praradimo jau buvo išsuktas Seimo narys Aleksandras Sacharukas. Taip, tačiau nuo to antradieninio balsavimo esmė nepakinta. Gėda ir vieniems, ir kitiems, pamynusiems Konstituciją.
Dabar visas dėmesys turėtų krypti į tuos, kurie pasinaudodami laisvu Seimo nario mandatu savanoriškai tapo Konsitucijos pažeidėjo bendrininkais. Apie patį M. Bastį kalbėti net neverta. Jei šis žmogus turėtų bent šiek tiek padorumo ir sąžinės, tai jau būtų pasitraukęs iš Seimo, užuot negarbingai dagstęsis tuo, kad likti jį neva įkalbėjo patys vienmandatėje už jį balsavę rinkėjai.
Taigi, visas dėmesys į tuos, kurie išdavė liliputų išmintį pamindami Konstituciją. Jie paliudijo, kad Seime aiškiai veikia grupuotė, kuriai galia, savų interesų tenkinimas yra svarbiau už Konstituciją. Jie parodė, kad, susimetus į kliką, suformavus pakankamą daugumą ne vertybiniu, o savų išskaičiavimu pagrindu, galima išsipainioti iš visų pančių ir rodyti vidurinį pirštą Konsituciniam Teismui, Seimo komisijoms, piliečiams. Tai yra paskatinimas ir ateities basčiams bei jų sėbrams eiti panašiu keliu.
Yra dabar argumentuojančių, kad dėl šio antradieninio sprendimo dar labiau smuks pasitikėjimas Seimu, jaunimas dar labiau nusivils politika. Jie yra teisūs, tačiau čia reikia žengti dar toliau. Leiskite paklausti, ar būtent tai ir nėra tikrasis, tiesa, viešai nedeklaruotas šio žingsnio „gelbstint eilnį Bastį“ sumanytojų motyvas, naudingas įpėdiniams tos institucijos, su kurios buvusiu darbuotoju ryšius nuslėpė tas pats M. Bastys. Milžinas nėra kvailas, jam žymiai patogiau savo tikslų siekti svetimomis rankomis, t. y. ne pačiam žengti pas liliputus, o jų gretose rasti norinčiųjų darbuotis drauge. 56 Seimo nariai sąmoningai ar per savo amoralumą antradienį tapo Kremliui naudingais idiotais, atlikusiais Putino režimui naudingą darbą griaunant Lietuvos piliečių pasitikėjimą savo valstybės politinėmis institucijomis.
Valstietis Ramūnas Karbauskis po skandalingo balsavimo puolė skųstis, kad, girdi, viską čia suorganizavo konservatoriai, kurie yra suinteresuoti valdančiosios daugumos kompromitavimu. Kai kas tokias R. Karbauskio, aiškinusio, jog jokiomis grėsmėmis iš M. Basčio jam nekvepia, kalbas pavadino paranoja. Galbūt iš tiesų valstiestis tiesiog supanikavo dėl Seimą ištikusios gėdos ir ieško, kam permesti kaltę? Juk jokio įrodymo dėl priešų sąmokslo jis neturi ir negali turėti. Tad susidūrėme su paprasčiausiu neatsakingumu? Vis tik manau, kad tai yra smarkiai per švelnus vertinimas. Kelčiau kelias tokio pasisakymo hipotezes. Pirma, kad tai yra šaltai apskaičiuota dezinformacija. Viena vertus, panašu, jog tokios kalbos atspindi įsitikinimą, kad gyvename eroje po tiesos, kur įrodymų nebereikia, todėl realybė yra konstruojama tų, kurie turi galią. Tiesa čia reiškia tik tai, kuo įtaigumu ar prievartos instrumentais priverti patikėti kitus.
Kita vertus, politologas Ivanas Krastevas savo knygoje „After Europe“ yra pastebėjęs, kaip viešojoje erdvėje ideologijas, relgigiją ar tautiškumą keičia sąmokslo teorijos. Trumpai tariant, tikėjimas konkrečia sąmokslo teorija yra bendros tapatybės šaltinis. Ši hipotezė visai kitoje šviesoje leidžia įvertinti nuolat kartojamas kalbas: „dėl visko kalti konservatoriai“. Galiausiai paskutinė hipotezė yra tai, kad visos šios kalbos gali būti ir paprasčiausias bandymas visuomenėje kurstyti įtarumą, nepasitikėjimą ar isteriją. Tik mažiausiai tikiu paties kalbančiojo isterija, nes, kaip ir sakiau, viskas panašiau į šaltarkaujiškai apskaičiuotą, tačiau mūsų demokratijai pavojingą taktiką.
Kaip į dalies liliputų išdavystę atsakys likusieji? Antradienį spontaniškai suorganizuota protesto akcija sutraukė vos daugiau nei dešimtį žmonių. Įdomu, kaip bus ketvirtadienį, kai prie Seimo planuojamas didesnis susibūrimas? Aišku viena – piliečių pasyvumas yra operacijos „gelbstint eilinį Bastį“ operatorių stiprybės šaltinis. Nusivilti politika dabar nebūų pilietiška. Pilietiška būtų supykti ir rinktis prie Seimo tam, kad tenykščiams Konstitucijos laužytojams būtų priminta, kas juos rinko ir kam jie privalą tarnauti.
